Kitais metais Lietuva švęs valstybės gimimo šimtmetį. Šiomis dienomis paskutinį kartą pažymime dviženklio skaičiaus gimtadienį, nacionalinę šalies šventę, skirtą 1918 metais pasirašytam Nepriklausomybės aktui paminėti. Renginiai vyksta šventiškai ir nuoširdžiai. Toks gimtadienio minėjimas įvyko ir Tytuvėnų gimnazijoje.

Daug gražių, meniškų pasvarstymų apie savo šalį, jos grožį bei žmones išsakė gimnazijos maironiečiai. Trankiai ir spalvingai į montažą savo šokius įpynė vaikinai ir merginos, skambiai ir prasmingai apie Tėvynę dainavo mergaičių ansambliai, solistai bei grojo Meno skyriaus muzikantai. Šventės scenarijų kūrė maironiečių vadovė Angelė Ševeliovaitė, sceną puošė dailės mokytoja Danguolė Žukauskienė, šokėjus ruošė Henrika Barkauskienė, dainininkus ir muzikantus – visa grupė Meno skyriaus pedagogų, gimnazijos kabinetų langus puošė I ir II klasių gimnazistai su pilietiškumo pagrindų mokytoja.

Minimos dienos prasmes ir reikšmes šiuolaikinio gyvenimo problemų kontekste priminė istorijos mokytojas Evaldas Butkus. Jis kalbėjo apie tai, kad dažnas skuba, lekia, pamiršta savo šaknis, kad visuomenė praradusi svarbiausias vertybes, gresia nutautėjimas, bet, kaip pabrėžė mokytojas, taip buvo kalbama beveik visais laikais. Istorikas savo kalboje pareiškė, jog netiki, kad yra taip blogai. Juk visi susirinkę į būrį nuoširdžiai minime vasario 16-ąją, prisimename dvidešimt garbių Lietuvos vyrų, kurie padėjo parašus lape, atgaivinusiame žmonių viltį regėti Tėvynę laisvą. Mokytojo nuomone, didžiausia padėka ir dovana tiems vyrams – gražus žodis Lietuvai, sugiedotas himnas, susijaudinimo ašara...

Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės verti aukštos moralės, sąžiningi žmonės. Reikia tikėjimo, vienybės, doros ir darbštumo, kad išsaugotume šį turtą. Anot Antano Maceinos, nepriklausomybė tautoje laikosi herojiškais tautos narių valios žingsniais. Todėl herojiškos kovos yra ne tik tada, kai tauta nori įgyti nepriklausomybę, bet ir tada, kai tauta nori ją išlaikyti ir apginti.