Joomla TemplatesBest Web HostingBest Joomla Hosting

Popietė, skirta direktoriaus Kazimiero Balčiūno 90-osioms gimimo metinėms paminėti

Tytuvėnų miesto bibliotekoje vyko popietė, skirta ilgamečio Tytuvėnų vidurinės mokyklos direktoriaus Kazimiero Balčiūno 90–osioms gimimo metinėms paminėti. Šio renginio iniciatorės – gana tolimos pedagogo giminaitės Nijolė Petraitytė, Liongina Putrimienė bei bibliotekininkė Zita Deikutė. Į popietę susirinko nemažas būrys buvusių mokytojų bei mokinių. Muzikinį foną popietei suteikė gimnazijos mokinė, smuikininkė Paulė Andrulytė.

Prieš ketvertą metų Anapilin iškeliavusio nusipelniusio mokytojo, apdovanoto Garbės raštais, švietimo pirmūno ženkleliu, medaliu „Už darbo šaunumą“, atminimą susirinkusieji tradiciškai pagerbė tyla. Pirmoji ją nutraukė ir apie Balčiūnų šeimą bei jų atžalą Kazimierą papasakojo Nijolė Petraitytė. Būsimasis pedagogas gimė Šiaulių rajono Gruzdžių miestelyje. Pasak giminaitės, šeima buvo gerbiama, šviesi. 1940 metais Kazimieras išvyko mokytis į Šiaulių gimnaziją. Po to mokėsi Šiaulių Mokytojų institute. Nuo 1951 metų dirbo Tytuvėnuose, o direktoriauti pradėjo 1953 metais. Kaip prisimena iš įvairių pasakojimų ponia Nijolė, Kaziuko mama kepė skanius pyragus, buvo darbšti. Pats direktorius autobiografijoje mamą vadino geros širdies, rūpestinga. Savo negausiais prisiminimais apie Balčiūnus dalinosi ir pusseserė Liongina Putrimienė.

Buvusi mokytoja bei, kaip pati sakė, direktoriaus draugė Ona Danutė Sadauskienė dalinosi prisiminimais iš savo pedagoginės praktikos, vertino mokyklos vadovą kaip reiklų, sąžiningą, darbštų, supratingą bei teisingą. Ji papasakojo apie epizodą, kuris galėjo tada būti „įvertintas“ papeikimu. 1988 metais, pasak buvusios istorijos mokytojos, išėjo direktyva, kad istorijos egzamino nebus, o reikia tik pokalbio arba įskaitos. Kelioms mergaitėms istorikė jau buvo išvedusi ketvertus (penkiabalė vertinimo sistema), tikėdamasi, kad egzamino metu jos gaus geresnius įvertinimus. Tad reikėjo taisyti padėtį, nes abiturientės buvo vertos aukščiausio balo. Mokytoja pagal visas taisykles žurnale pažymius ištaisė. Įvyko pokalbis su direktoriumi. Tačiau, pasak pedagogės, direktorius Balčiūnas buvęs supratingas ir viskas baigėsi švelniu pabarimu.

Apie gana sudėtingus jos klasės santykius su aukštos kultūros, tolerantišku Tytuvėnų vidurinės mokyklos vadovu prisiminė Emilija Rudzevičienė. Būdami mažesni, vykdami į įvairius susitikimus bei varžybas, kaip prisimena buvusi abiturientė, vaikai lygindavo Balčiūną su kitais ir džiaugdavosi, kad jų direktorius yra gražus. Vienuoliktoje klasėje susiklostė specifiniai jų klasės santykiai su direktoriumi. Tai paliko ir nuoskaudą, kad neturi klasės nuotraukos su direktoriumi, kad neteikė atestatų ir nedalyvavo išleistuvėse. O situacija susiklostė tokia: prieš jų laidą vienoje mokykloje visi abiturientai išėjo dirbti į kolūkį kaip brigada. Direktorius siūlė ir Emilijos klasei taip pasielgti. Niekas nežino, gal ir jį kažkas spaudė, tačiau abiturientai nepasidavė, nes turėjo savų planų: norėjo tapti medikais, pedagogais, inžinieriais... Už tai sulaukė atsako – direktorius ignoravo jų šventes, bet priekaištų vienuoliktokai neišgirdo. Po penkerių metų klasės susitikime dalyvavo.

Valerija Drublionytė Tytuvėnų vidurinėje mokykloje mokėsi keletą metų, tačiau labiausiai įsiminė kelių merginų nederamas poelgis. Jame ir ji dalyvavo. Buvo viešai apie tai paskelbta visai mokyklai aktų salėje. Direktorius daug nekalbėjo, tik pasakė, kad taip elgtis nedera, ypač mergaitėms. Didžiausią nerimą kėlė mintis, kokia bus charakteristika. Bet apie smerktiną elgesį charakteristikoje nebuvo nei žodžio, tik, įteikdamas atestatą, direktorius pasakė: „Daugiau taip nedaryk!“.

Buvusi Tytuvėnų gimnazijos mokytoja, direktorės pavaduotoja Zofija Vozbinienė prisiminė šiltą pokalbį su Kazimieru Balčiūnu, kai ieškojo darbo vietos. Po metų sulaukė kvietimo dirbti. Moteris minėjo, kad mokyklos vadovas buvo dalykiškas, paprastas, jautrus, šiltas, artimas, nuoširdus. Išėjęs į pensiją, dažnokai sukiojosi prie mokyklos, bet užeidavo labai retai. Apie save nepasakojo, bet klausinėdavo apie ugdymo procesą, kaip sekasi mokytojams ir mokiniams.

Buvusi matematikos mokytoja Nijolė Girkantienė pasakojo, kad direktorius buvo liūdnas, kai 1988 reikėjo atsisveikinti ne tik su paskutiniąja išleidžiama puikia laida, bet ir su mokykla. Buvo labai žmoniškas. Jei pedagogams kažkas nepasisekdavo stebimose pamokose, visada sielvartaudavo ir stengdavosi apie trūkumus pasakyti taktiškai, neįžeisti. Kai viena mokytoja ištekėjo, o vyras dirbo Utenoje, tiesiog liepė jai ten važiuoti. Kaip apie mokyklos vadovą, pasak Nijolės, likę patys maloniausi prisiminimai.

Zita Deikutė – Tytuvėnų vidurinės mokyklos pedagogų kolektyvo ugdyta miestelio bibliotekininkė. Jai Kazimieras Balčiūnas pirmiausiai yra mokytojas. Moteriai įstrigo, bet nepaliko jokio kartėlio direktoriaus geografijos pamokoje pasakyta pastaba: „Pirmą kartą girdžiu, kad upė į kalną teka“. Viskas buvo nuoširdu ir teisinga. Kai direktorius tapo tik skaitytoju, Zita jo klausdavo, kaip pakeldavo buvusius nemalonumus ir sunkumus. Pedagogas, kuris garsėjo ir pomėgiu žvejoti, atsakydavo: „Turiu prie Gauštvinio valtį. Apiplaukiu ja ežerą ir praeina“.

Nuo 1987 metų mokykloje dirbo vokiečių kalbos mokytoja Irena Labuckienė. Pirmą kartą pamačiusi Kazimierą Balčiūną Irena nesuprato, kad tai direktorius. Tik rugsėjo 1-osios dieną paaiškėjo, kad tas malonus ir inteligentiškas vyras – vadovas.

Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė Rita Grišienė mokyklą baigė tada, kai Balčiūnas mokyklai nebevadovavo, bet, būdama aktyvistė, saviveiklininkė ir pirmūnė, dar mažesnėse klasėse su direktoriumi bendravo. Kadangi jos laikas mokykloje skiriasi nuo Emilijos laiko, kai vaikai grožėjosi direktoriaus išvaizda, tai ir požiūris į direktorių buvo šiek tiek kitoks: jo nebijojo, bet gerbė, pasak Ritos, jis buvo tarsi geras, giedras debesis virš galvos. Kai mokiniai lygindavo su kitais direktoriais, sakydavo, jog mūsiškis – solidus. Iš jo niekada negirdėjo pakelto balso, nejautė neigiamų emocijų.

Janina Jagminienė matematikos mokytoja dirbo nuo 1955 metų. Išleidusi mokyklos vadovą į pensiją, dar liko dirbti. Su Balčiūnais Jagminai buvo kaimynai, tad bendravo ne tik darbe. Labai įsiminė vienas epizodas. Į vidurinę atvyko tikrintojai. Vienas ponas stebėjo klasės valandėlę, po kurios buvo pasakyta, kad auklėtojas negali vadovauti klasei. Direktorius prižadėjo imtis priemonių. Tikrintojai atvyko dar kartą. Paklaustas, koks auklėtojo likimas, Balčiūnas atsakė, kad mokytojas klasės nebeturi, nors pastarasis ir toliau dirbo savo darbą.

Paskutiniųjų buvusio Tytuvėnų vidurinės mokyklos vadovo gyvenimo metų stebėtus įstrigusius vaizdus perteikė buvusi biologijos mokytoja Stasė Abromonienė. Kaip ir kiti pasakojo, jog jis kone kasdien ateidavęs prie mokyklos, rymodavęs atsirėmęs į tvorą, apžvelgdamas brangiausią ir vienintelį pagimdytą, užaugintą, subrendusį ir sėkmingai gyvenantį „kūdikį“. Kai jau visai, kaip mokytoja sakė, pavargo, atšlepsėdavo pažiūrėti į kūrinį, kuriame paliko visą savo prasmingiausią gyvenimo dalį.

Prisiminimų popietę baigė Liucina Nacienė, kažkada buvusi apylinkės skaityklos vedėja. Moteris pasakojo, kad tuo laikotarpiu mokyklos buvo uždaros, mokiniai negalėjo dalyvauti kitų įstaigų veikloje. Jai reikėjo šviesti jaunimą, ruošti su jais kokį šokį ar posmą padeklamuoti. Kartą ją iškvietė mokyklos direktorius Kazimieras Balčiūnas. Moteris nesuprato dėl ko, bet nuėjo. Kažkas parašė skundą apie jos darbą. Kaip sakė Nacienė, jokių pokalbio pasekmių nebuvo, o ji tokiu būdu susipažino su vidurinės mokyklos vadovu.

Visi prisiminimai tarsi mažos mozaikos dalelės kūrė bendrą prisimenamojo portretą, kuriame vyravo doro žmogaus savybės, vedusios Direktorių per jo viešąjį gyvenimą. Yra toks posakis, eiliuotas. Išverstas jis skamba prasčiau: žmogus laiko nepasirenka – jame gyvena ir miršta. Gyvename mums skirtu laiku. Svarbiausia – sąžiningai ir nuoširdžiai, nekenkdami aplinkiniams ir užsitarnaudami arba ne, kad atmintų. Tytuvėniškių atminimo direktorius Kazimieras Balčiūnas vertas.

 
Dabar lankosi
Mes turime 7 svečius online